iškūlyti

1 iškūlýti intr. išdžiūti, sunykti, išgesti, išsigimti: Pirmą saują reikia sėti į žiemį, tai rugiai nebus iškūlìję Skr. Mūsų rugiai visai iškūlìjo – reti, prastučiai Vdžg. | An pečiaus laikiau par žiemą jurginius, tai ligi pavasario visai iškūlìjo Jrb. | prk.: Ir iškūlìję tie žmonės apie mus: vienas šioks, kitas toks, sulūžę, sugriuvę Vdžg. Jau ir ana mergelė iškūlìjo (vaiką susigriebė) Skr. \ kūlyti; iškūlyti